Cererea nr. 50831/19 Bronė LOZOVSKIENĖ împotriva Lituaniei în conformitate cu Convenția Europeană pentru Protecția Drepturilor Omului și a Libertăților Fundamentale (Antrasis skyrius), 9 mai 2023, comitetul de poză, format din: președintele Pauliine Koskelo, judecătorii Egidijaus Kūrio, Frédéric Krenc și secția de drepturi publice Dorothee von Arnim, având în vedere: petiția (nr. 50831/19) împotriva Republicii Lituania, pe care în temeiul articolului 34 din Convenția Europeană pentru Protecția Drepturilor Omului și a Libertăților Fundamentale (denumită în continuare Convenția) Bronė LOZOVSKIENĖ a reclamat-o în Letonia. pe 17 septembrie 2019, comitetul de drepturi publice a reclamat-o pe președintele Pauliine Koskelo, judecătorii Egidijaus Kūrio, Frédéric Krenc și pe reprezentantul lui Dorothee von Arnim, având în vedere: petiția (nr. 50831/19) împotriva Republicii Lituania, pe care în temeiul articolului 1,3 din Convenția Europeană pentru Protecția Drepturilor Omului și a Libertăților Fundamentale (denumită în continuare Convenția) a reclamat-o în Letonia. pe 17 septembrie 2019, Teismismul a prezentat o cerere privind dreptul de proprietate al cetățenilor din Letonia în temeiul articolului 1 din Convenția Europeană (denumită în continuare Declarația de drepturi publice), iar reclamantul a fost reclamat în temeiul articolului 1 din 1956 de Vilmosul 1 din declarația lui Vilmoskovas Kroski Kroski.
În 2006 autoritățile au informat-o că a fost în mod sigur în posesia reclamantului, indicând că terenul care aparținea lui D. aparținea lui S. 4 . în 2003 2006 2006 autoritățile au confirmat de mai multe ori că reclamantul are dreptul la D. 1,3 ha de teren pe Martinavoje și 3,29 ha de teren pe Geidukonyse. ea a confirmat, de asemenea, că are toate documentele privind drepturile de proprietate pe care le-a obținut, inclusiv documentele care confirmă că proprietatea lui D. nu a fost controlată de autoritățile naționale, inclusiv documentele care confirmă că proprietatea lui D. nu a fost controlată de autoritățile naționale. 5 În februarie 2007 autoritățile au confirmat că reclamantul nu are suficiente documente pentru a-și controla proprietatea, iar în septembrie 2011 au prezentat actele privind actele de proprietate pe care reclamantul le-a obținut, pe care nu le-a avut.
8 Reclamantul a depus o plângere la controlorul și procurorul Seimului, când autoritățile au modificat sau redactat actele de proprietate, dar actele respective au fost retrase. 9 Octombrie 2012 NŽT a reînnoit drepturile de proprietate ale reclamanților pe 1,3 ha de teren pe Martinavoje (vezi punctul 3 din acest articol). 10 Iulie 2014 Reclamantul a adresat o cerere către NŽT, cerând o explicație pentru care nu a reînnoit drepturile de proprietate pe terenul Geidukonyse. NŽT a terminat actele de proprietate în mai 2014 NŽT a reînnoit actele de proprietate în mai 2014 Reclamantul a primit o nouă informație, când proprietarii terenului aparțin SŽT nu au fost niciodată reînnoiți.
d. NŽT a luat o decizie prin care a fost solicitată recurgerea reclamantului la drepturile de proprietate asupra terenului aparținând lui S. Această decizie i-a fost notificată la 14 septembrie 2015 .13 În conformitate cu dreptul național, decizia menționată era supusă unei contestații la instanța administrativă în termen de treizeci de zile.14 Reclamantul a depus mai multe reclamații la NŽT, la 30 septembrie 2015 și la 19 octombrie 2015 ea a răspuns informând despre motivele pentru care drepturile sale de proprietate nu au fost restabilitate (a se vedea punctele 10 și 11 din prezenta notă).NŽT a mai indicat, de asemenea, că la 8 septembrie 2015 ea a cerut ca decizia să fie recursă la tribunal.15 La 13 noiembrie 2015 reclamantul a depus o reclamație la Vilnius apygardus terminus la Curtea Administrativă de Administrare, solicitând distrugerea documentelor.
17 octombrie 2016 judecătorul Vilnius Apygardos Administrativă instanță a refuzat să accepte termenul de recurs pentru alte cereri de recurs. El a notat că, în legătură cu problemele de sănătate, reclamantul a depus o cerere de recurs pentru o perioadă de timp, iar avocatul din Vilnius Apygardos nu a putut să reînnoiască decizia judecătorească din 18 februarie 2017.Justiția judecătorească din 18 februarie 2017 a fost reînnoită.Justiția judecătorească din Vilnius Apygardos Administrativă instanță a recurs, prin urmare, la 18 februarie 2017 judecătorul din Vilnius Apygardos Administrativă instanță a reînnoit decizia judecătorească din 18 februarie 2017.Justiția judecătorească din Vilnius Apygardos Administrativă instanță a recurs, pe baza unei cereri de recurs privind alte cereri de recurs din această perioadă de timp, iar reclamantul a declarat că nu a depus o cerere de recurs pentru o perioadă de timp, iar judecătorul din Vilnius Apygardos Administrativă instanță a recurs, pe baza unei cereri de recurs din 18 februarie 2017 a anunțat că nu a reînnoit termenul de recurs.
În special, a declarat că, deși anterior autoritățile administrative nu au putut să le ofere cereri de returnare a mai multor terenuri pe care le aveau dreptul să le obțină, în acest caz, acestea au avut dreptul să le ofere reclamantelor mai multe terenuri pe care le aveau dreptul să le obțină. 19.MO a declarat în temeiul articolului 1 din primul protocol al Convenției, că autoritățile nu au reușit să le restituie acest teren, deși cererile sale au fost respinsă prin principiile dreptului de proprietate națională (art. 20.11 din Tratatul privind protecția drepturilor omului nr. 107/VIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/SIS/S)), în primul paragraf, autoritatea de Apel, a declarat, a declarat că nu a putut să recunoască în mod eficient, a declarat că nu a putut să recunoască în mod sigur dacă cererile de drepturile de Apăririu nu au fost înlocuzite de către autoritățile de Apelul de Apăriri, dar nu au fost înlocate înregistrate.
22 În această cauză, instanțele judecătorești au anunțat că, după o perioadă de timp (până la sfârșitul anului 2006), nu se putea aștepta ca reclamantul să aibă legătura cu autoritățile naționale, deoarece aceste autorități au fost confirmate de mai multe ori că dețin toate drepturile de proprietate asupra teritoriului S. pe baza unor documente necesare (a se vedea punctul 4 din prezenta decizie). 21 noiembrie 2007 și 21 mai 2011 însă, autoritățile nu au putut fi informate de autoritățile lituaniene, deoarece, în opinia lor, nu au avut posibilitatea de a prezenta documente suficiente în fața autorităților judecătorești ale statului membru în vederea demonstrării acestei declarații (a se vedea punctul 5 din prezenta decizie). 6 iunie 2015 a fost pronunțată o decizie a Ministerului Justiției, care a fost evaluată în mod corespunzător, de către autoritățile judecătorești norvegiene, deși nu au putut stabili criteriile necesare pentru a stabili dacă o astfel de decizie este adecvată (a se vedea punctul 7 din prezenta decizie).
În consecință, în 2014 și 2015, autoritățile au informat în mod clar reclamantul cu privire la acțiunile pe care trebuie să le ia în cazul în care drepturile de proprietate ar fi încorporate, inclusiv dreptul de a depune o cerere în instanță pentru reînnoirea termenului de prezentare a documentelor lipsă (a se vedea punctele 10 și 11 din prezenta hotărâre).Instanțele recunosc că reclamantul nu poate fi considerat vinovat de încălcarea acestui termen, deoarece autoritățile au cerut în mod probabil că nu au primit documente de la autoritățile care să o informeze, deoarece acest termen a fost deja expirat.Carta Curții atrage atenția asupra faptului că cererea nu a fost încălcată, deoarece statele membre au acordat o atenție deosebită noilor autorități care au solicitat încălcarea drepturilor de proprietate (§§ 74 din 24 noiembrie 2016).
Deși în această hotărâre nu se menționa procedura de recurs, ea a fost informată de aceasta de către NŽT la 19 octombrie 2015 (a se vedea punctul 14 din prezenta hotărâre).A se plâns pentru mai mult de cinci ani, depășind termenul de treizeci de zile stabilit de dreptul național.Curțile naționale au recunoscut că nu a îndeplinit termenul pentru motive de justiție și a refuzat aplicarea termenului (a se vedea punctul 17 din prezenta hotărâre).Curtele nepaleze au constatat că, în fața instanțelor naționale, au existat deja mai multe evaluări ale justiției privind legitimitatea drepturilor de proprietate ale reclamantului, care pot fi utilizate în temeiul argumentului lor intern nr. 25.
Prin urmare, obiecția Guvernului trebuie să fie patentată, iar petiția trebuie declarată inadmisibilă din cauza nefolosirii măsurilor de apărare juridică internă în conformitate cu art. 35 alineatul (1) și (4) din Convenție.
Autentiškas vertimas
Vyriausybės posėdžių skyrius
2023 12 12
Peticija Nr.
50831/19
Bronė LOZOVSKIENĖ
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2023
m. gegužės 9
d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininkės
Pauliine Koskelo,
teisėjų
Egidijaus Kūrio,
Frédéric Krenc
ir
skyriaus kanclerio pavaduotojos
Dorothee von Arnim
,
atsižvelgdamas į:
peticiją (Nr. 50831/19) prieš Lietuvos Respubliką, kurią pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau
–
Konvencija) 34
straipsnį 2019
m. rugsėjo 17
d. Teismui pateikė Lietuvos pilietė Bronė Lozovskienė (toliau
– pareiškėja), gimusi 1956
m., gyvenanti Vilniuje ir atstovaujama Vilniuje praktikuojančios advokatės I.
Bagdonaitės-Zarembienės;
sprendimą apie skundą, susijusį su Konvencijos pirmojo protokolo 1
straipsniu, pranešti Lietuvos Vyriausybei (toliau
– Vyriausybė), kuriai atstovavo jos atstovė K. Bubnytė-Širmenė, ir pripažinti likusią peticijos dalį nepriimtina;
šalių pastabas;
po svarstymo nusprendė:
1.
Byla susijusi su pareiškėjos skundu pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1
straipsnį dėl to, kad valdžios institucijos nepagrįstai atsisakė atkurti jai nuosavybės teises į žemę, kuri priklausė jos protėviams.
2.
1991
m. pareiškėjos dėdė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priklausė pareiškėjos seneliui D. Prašyme buvo nurodyta, kad D. buvo S. sūnus. Pareiškėjos tėvas prašyme buvo nurodytas kaip vienas iš pretendentų į žemę.
3
.
1997
m. pareiškėjos tėvas teisę atkurti nuosavybės teises į du žemės sklypus
– 1,3
ha sklypą Martinavos kaime ir 3,29
ha sklypą Geidukonių kaime
–
perleido pareiškėjai, nurodydamas, kad jie priklausė jos seneliui D. 2006
m. valdžios institucijos ją informavo, kad jos tėvas suklydo nurodydamas Geidukonių kaime esančią žemę kaip priklausiusią D., nes ši žemė iš tikrųjų priklausė S.
4
.
2003–2006
m. valdžios institucijos kelis kartus patvirtino pareiškėjai, kad ji turi teisę į D. valdytą 1,3
ha žemę Martinavoje ir S. valdytą 3,29 ha žemę Geidukonyse. Jos taip pat patvirtino, kad turi visus dokumentus jos nuosavybės teisėms atkurti, įskaitant dokumentus, patvirtinančius jos giminystės ryšį su D. ir S.
5
.
Vyriausybės teigimu, ir pareiškėja to neginčijo, 2007
m. vasario mėn. valdžios institucijos žodžiu ją informavo, kad neturi pakankamai jos giminystės ryšį su S. įrodančių dokumentų: nors buvo dokumentai, nurodantys, kad jos senelis D. buvo asmens S. sūnus, iš šių dokumentų nebuvo aišku, ar tai buvo tas pats S., kuriam priklausė žemė Geidukonyse.
6
.
Pareiškėja Seimo kontrolieriui pateikė du skundus, kuriuose nurodė, kad valdžios institucijos vis dar neatkūrė jos nuosavybės teisių. 2007
m. rugpjūčio ir lapkričio mėn. surašytose pažymose Seimo kontrolierius, be kita ko, nurodė, kad nuosavybės teisės pareiškėjai nebuvo atkurtos dėl to, kad trūko D. giminystės ryšį su S. įrodančių dokumentų. Seimo kontrolierius valdžios institucijoms rekomendavo imtis veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procesui paspartinti.
7
.
2011
m. gegužės mėn. Nacionalinė žemės tarnyba (toliau
– NŽT) raštu informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisės į žemę Geidukonyse jai negali būti atkurtos, nes trūksta jos giminystės ryšį su S. įrodančių dokumentų.
8
.
Pareiškėja pateikė skundą Seimo kontrolieriui ir prokurorui, kad valdžios institucijos vilkina nuosavybės teisių atkūrimą, kad pakeitė arba suklastojo atitinkamus dokumentus, tačiau jos skundai buvo atmesti.
9
.
2012 m. spalį NŽT atkūrė pareiškėjos nuosavybės teises į 1,3
ha žemės Martinavoje (žr. šio nutarimo 3
punktą).
10
.
2014
m. liepos mėn. pareiškėja kreipėsi į NŽT, prašydama paaiškinti, kodėl jai vis dar neatkurtos nuosavybės teisės į žemę Geidukonyse. NŽT atsakė 2014
m. rugpjūčio mėn. ir ją informavo, kad ta žemė priklausė S. ir kad nei ji, nei jos tėvas niekada nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į S. žemę; be to, jie nepateikė valdžios institucijoms jokių jų giminystės ryšį su S. patvirtinančių dokumentų. NŽT nurodė, kad pagal atitinkamą įstatymą prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti iki 2001
m. gruodžio 31
d., o giminystės ryšį su ankstesniu savininku patvirtinantys dokumentai
– iki 2003
m. gruodžio 31
d. Terminus praleidus dėl svarbių priežasčių, jie galėjo būti atnaujinti teismo.
11
.
2015
m. gegužės mėn. NŽT informavo pareiškėją, kad tolesnių veiksmų nuosavybės teisėms atkurti galėtų būti imamasi tik tuo atveju, jei:
(1) teismas atnaujintų jai terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į S. žemę ir jos giminystės ryšį su S. patvirtinančius dokumentus; ir
(2) ji šį prašymą ir reikiamus dokumentus pateiktų per naują terminą.
12
.
2015
m. rugsėjo 8
d. NŽT priėmė sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta atkurti pareiškėjos nuosavybės teises į S. priklausiusią žemę. Apie šį sprendimą jai buvo pranešta 2015
m. rugsėjo 14
d.
13
.
Pagal nacionalinę teisę minėtą sprendimą per trisdešimt dienų buvo galima apskųsti administraciniam teismui.
14
.
Pareiškėja pateikė keletą skundų NŽT, o ši 2015
m. rugsėjo 30
d. ir spalio 19
d. jai atsakė – informavo apie priežastis, dėl kurių jos nuosavybės teisės nebuvo atkurtos (žr. šio nutarimo 10 ir 11
punktus). NŽT taip pat nurodė, kad 2015
m. rugsėjo 8
d. sprendimą ji gali apskųsti teismui.
15
.
2015
m. lapkričio 13
d. pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama panaikinti 2015
m. spalio 19
d. NŽT raštą (žr. šio nutarimo 14
punktą) ir atkurti jos nuosavybės teises į visą jos seneliui priklausiusią žemę.
16
.
2016
m. lapkričio 22
d. pareiškėja patikslino savo skundą: ji papildomai paprašė teismo atnaujinti terminą 2015
m. rugsėjo 8
d. NŽT sprendimui apskųsti (žr. šio nutarimo 12 ir 13 punktus), šį sprendimą panaikinti ir atnaujinti terminą pateikti dokumentus, įrodančius jos giminystės su S. ryšį. Ji nurodė, kad trisdešimties dienų terminą apskųsti 2015
m. rugsėjo 8
d. sprendimą ji praleido, nes turėjo rimtų sveikatos problemų ir kelis kartus gulėjo ligoninėje. Be to, sprendime, kurį ji ketino apskųsti, nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir, jį gavusi, dėl išsamesnės informacijos ji kreipėsi į Vyriausybės kanclerį. Ji taip pat tvirtino turėjusi teisėtą lūkestį, kad jos nuosavybės teisės bus atkurtos, nes valdžios institucijos jai kelis kartus buvo patvirtinusios, kad turi visus reikiamus dokumentus (žr. šio nutarimo 4
punktą), ir kad apie trūkstamus dokumentus ją informavo tik pasibaigus jų pateikimo terminui (žr. šio nutarimo 10
punktą).
17
.
2016
m. gruodžio 5
d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti patikslintą skundą. Jis pažymėjo, kad pareiškėjos sveikatos problemos nesutrukdė jai kreiptis į Vyriausybės kanclerį, be to, ji galėjo laiku pateikti skundą per advokatą. Todėl nebuvo pagrindo atnaujinti terminą apskųsti NŽT 2015
m. rugsėjo 8
d. sprendimą. Be to, teismas laikėsi nuomonės, kad pareiškėjos prašymas dėl termino pateikti trūkstamus dokumentus atnaujinimo buvo išvestinis iš kitų jos reikalavimų ir taip pat atmestinas. 2017
m. vasario 8
d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti žemesniosios instancijos teismo sprendimą.
18.
2017
m. gegužės 2
d. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl 2015
m. spalio 19
d. NŽT rašto (žr. šio nutarimo 15
punktą) ir jį atmetė konstatavęs, kad NŽT pateikė pareiškėjai išsamią informaciją ir negalėjo atsakyti kitaip, nes tuo metu sprendimas dėl nuosavybės teisių neatkūrimo jau buvo priimtas. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjos nuosavybės teisės į jos senelio žemę buvo atkurtos (žr. šio nutarimo 9
punktą) ir kad nebuvo jokių įrodymų, jog jam priklausė daugiau žemės. 2019
m. kovo 20
d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti žemesniosios instancijos teismo sprendimą. Konkrečiai, jis nurodė, jog tai, kad anksčiau administracinės valdžios institucijos klaidingai įvertino turimus dokumentus, negalėjo jų įpareigoti grąžinti pareiškėjai daugiau žemės, nei ji turėjo teisę gauti.
19.
Pareiškėja skundėsi pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1
straipsnį, kad valdžios institucijos ją suklaidino ir privertė tikėti, kad jos nuosavybės teisės bus atkurtos, ir kad ji buvo priversta prisiimti jų klaidų naštą.
20.
Vyriausybė teigė, kad pareiškėja nepanaudojo veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių. Visų pirma, ji neprašė nacionalinių teismų atnaujinti terminą pateikti dokumentus, įrodančius jos giminystės su S. ryšį, nors ir buvo informuota apie tokią galimybę (žr. šio nutarimo 10 ir 11
punktus).
21.
Bendrieji principai, susiję su reikalavimu panaudoti veiksmingas vidaus teisinės gynybos priemones, apibendrinti
Vučković ir kiti prieš Serbiją
((pirminis prieštaravimas) [DK], Nr. 17153/11 ir 29 kiti, §§
69–77, 2014
m. kovo 25
d., ir ten nurodytos bylos). Skundai, kuriuos ketinama vėliau pateikti Strasbūre, visų pirma, laikantis nacionalinėje teisėje nustatytų formalių reikalavimų ir terminų, turėjo būti pateikti atitinkamai nacionalinei institucijai (ten pat, §
72).
22.
Šioje byloje Teismas pažymi, kad ilgą laiką
– bent jau iki 2006
m. pabaigos
– nebuvo galima tikėtis, jog pareiškėja pateiks nacionalinėms institucijoms kokius nors jos giminystės ryšį su S. įrodančius papildomus dokumentus, nes šios institucijos kelis kartus buvo patvirtinusios, kad turi visus nuosavybės teisėms į S. žemę atkurti būtinus dokumentus (žr. šio nutarimo 4
punktą). Tačiau 2007
m. vasario mėn. ir 2011
m. gegužės mėn. valdžios institucijos jai pranešė, kad, jų nuomone, turimų dokumentų nepakanka jos giminystės ryšiui su S. įrodyti (žr. šio nutarimo 5 ir 7
punktus). Savo pastabose Teismui pareiškėja tokį vertinimą ginčijo, tačiau Teismas negali vertinti, ar ji atitiko nuosavybės teisėms atkurti reikalingus kriterijus– tai turėjo nustatyti nacionalinės institucijos ir teismai (žr.
mutatis mutandis
Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą
, Nr.
70520/10 ir 2 kiti, § 136, 2018
m. birželio 12
d.). Nors pareiškėja pateikė skundus Seimo kontrolieriui ir prokurorui (žr. šio nutarimo 6 ir 8
punktus), nacionaliniuose teismuose ji neginčijo administracinių institucijų sprendimų, kuriais anksčiau jos pateikti dokumentai buvo laikomi nepakankamais, nors tokia galimybė buvo numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme (žr. atitinkamą nuostatą
Paliutis prieš Lietuvą
, Nr. 34085/09, §
21, 2015
m. lapkričio 24
d.). Dėl to nacionaliniai teismai negalėjo įvertinti, ar šie sprendimai buvo pagrįsti, ar valdžios institucijų vertinimai buvo klaidingi.
23.
Be to, 2014 ir 2015
m. valdžios institucijos aiškiai informavo pareiškėją apie veiksmus, kurių ji turi imtis, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos, įskaitant teisę pateikti prašymą teismui atnaujinti terminą pateikti trūkstamus dokumentus (žr. šio nutarimo 10 ir 11
punktus). Teismas pripažįsta, kad pareiškėja negali būti laikoma dėl savo kaltės praleidusia šį terminą, nes valdžios institucijos apie galimai trūkstamus dokumentus ją informavo, kai šis terminas jau buvo pasibaigęs. Kartu Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nenustato, kaip valstybėms geriausia ištaisyti valdžios institucijų atkuriant nuosavybės teises padarytas klaidas (žr.
Beinarovič ir kiti
, minėta pirmiau, §
145). Teismas pažymi, kad ginčijamą padėtį buvo galima ištaisyti pateikus reikiamus dokumentus NŽT. Teismo nuomone, reikalavimas pareiškėjai pateikti prašymą teismams, prašant atnaujinti praleistą terminą, nedaro šios teisinės gynybos priemonės neveiksmingos arba netinkamos konkrečiomis bylos aplinkybėmis (žr.
Vučković ir kiti
, minėta pirmiau, §§
73–74 ir 77), nepaisant to, kad šis terminas buvo praleistas dėl valdžios institucijų veiksmų. Tačiau tokio prašymo ji nepateikė iki 2016
m. lapkričio mėn., kai NŽT jau buvo atsisakiusi atkurti jos nuosavybės teises ir naujų dokumentų pateikimas nebebūtų buvęs aktualus. Taigi pareiškėja nacionaliniams teismams nesuteikė galimybės ištaisyti administracinių institucijų padarytų klaidų.
24.
Pareiškėja pirmą kartą nacionaliniams teismams pateikė skundą tik po to, kai 2015
m. rugsėjo 8
d. NŽT priėmė sprendimą atsisakyti atkurti jos nuosavybės teises. Nors atrodo, kad tame sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, apie šią tvarką NŽT ją informavo 2015
m. spalio 19
d. (žr. šio nutarimo 14
punktą). Skundą ji pateikė daugiau nei po metų, gerokai viršydama nacionalinėje teisėje nustatytą trisdešimties dienų terminą. Nacionaliniai teismai pripažino, kad ji nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl pratęsti šį terminą atsisakė (žr. šio nutarimo 17
punktą). Tokiomis aplinkybėmis Teismas konstatuoja, kad nacionaliniams teismams buvo užkirstas kelias vertinti atsisakymo atkurti pareiškėjos nuosavybės teises teisėtumą dėl jos pačios nerūpestingumo.
25.
Teismas atsižvelgia į pareiškėjos argumentą, kad pačios valdžios institucijos nerūpestingai veikė nuosavybės teisių atkūrimo procese ir ją suklaidino. Nepaisant to, Teismas pažymi, kad valdžios institucijos ėmėsi veiksmų ištaisyti savo klaidas ir informavo pareiškėją apie veiksmus, kurių ji turi imtis šiuo atžvilgiu, tačiau padėtis nebuvo ištaisyta dėl pačios pareiškėjos neveikimo. Tokiomis aplinkybėmis Teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepadarė visko, ko iš jos pagrįstai buvo galima tikėtis, kad panaudotų vidaus teisinės gynybos priemones (taip pat plg.
D.
[DK], Nr. 57325/00, § 116, ECHR 2007-IV).
26.
Todėl Vyriausybės prieštaravimas turi būti patenkintas ir peticija turi būti paskelbta nepriimtina dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos 35
straipsnio 1 ir 4
dalis.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
Skelbia
peticiją nepriimtina.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2023
m. birželio 1
d.
Dorothee von Arnim
Pauliine Koskelo
Kanclerio pavaduotoja
Pirmininkė